kilnoti

kilnóti, -ója, -ójo K; N, R iter. kelti. 1. tr. nuolat kelti (aukštyn), kiloti: Vėjas pradeda džiovinti ir kilnoti jo plaukus I.Simon. Gana peikėt, gana kalbėjot, kai dvi anteles ant bangužių kilnójot LB32. Lauką nedirbsi, spragilą nebkilnosi (nebekulsi) KlvD36. Vaikas rietus kilnó[ja], t. y. kėžuoja, o tu – spragilą J. Dabar juodu ėmė avilius kilnót, jeib sunkiausį tropytų Sch159. Vesčiau Barborą, – neparlip par tvorą. Kas ją bekilnos? Aš velyj[u] be pačios JV38. Bernytis jojo, ūsus kilnojo JD835. Jau kvėpavimas nekilnoja krūtinės V.Kudir. Jauną žmogų kilnója pats krau[ja]s Šts. Ir kaip jis prisimena, kiekvienas pavasaris jį gaivinte gaivino, kilnote kilnojo LzP. Kas tas paslaptis suprastų, kur krūtinę taip kilnoja? Mair. Ūžia iš tolo vilnių didis plotas, mėlynos jūrės nuo vėtrų kilnotos A1885,43. Tavo daina mano grinčiukę kilnója (garsiai dainuoji) Drs. O kada abejoja, rankas ... kilnoja SGI67. Kilnojams ... buvo kitų žmonių BPII455. ^ Kai verkia, visi džiaugiasi, kojas kilnoja (smuikas) TŽV574. | refl.: Marių vilnys kilnojosi prš. Vanduo net kilnojasi bevirdamas MPs. Toks stiprus alus, kad verpelė kilnojas ant žeme Šts. Šauka, kad ir troba kilnójas Nt. Šaukia rėkia, néit lubos kilnójasi Gs. Man toki baimė, ir plaukai kilnojas Šts. Pradėjo trūkčioti jo pečiai, kilnotis krūtinė J.Dov. Iš arklio prusnų tyška putos, jis alsuoja taip, kad jo pilvas kilnojasi lyg kalvio dumplės I.Simon. 2. refl. kilti, atsirasti: Debesys kilnojasi, lietaus gali būti Žem. Kilnojos lytus, bet nelijo Šts. 3. refl. tai kelti, aukštinti toną, tai vėl nuleisti: Lietuvio daina nešokinėja, bet nedideliais intervalais kilnojasi LTII98. Melodija kilnojasi diatoniškais intervalais LTII97. 4. refl. augti, keltis: Kilnójos miežys akyse, bet daktaras išpjovė Šts. 5. tr. atidarinėti, varstyti (vartus): Vargai šakoja, vargai lapoja, vargai vartus kilnoja (d.) J.Jabl. ^ Vasarą vartus kilnosi, žiemą nosį šluostysi VP49. 6. tr. dėlioti: Gaidys malkas kapoja, į pašiūrę kilnója (d.) Gs. 7. tr. valtimi gabenti ką (per upę): Kilnóti par upę Vkš. Lietuvius, traukiančius į Igaunių žemę ar į Gudus, par Dauguvą kilnojo S.Dauk. 8. intr. plaukyti laiveliu, valtimi: Mano broleliai ... ne maružėms kilnója JD275. | refl.: Vaikai su valtele Nemunu kilnójos Skr. 9. tr. dažnai kelti iš vienos vietos į kitą: Ponas gaspadoriùs kilnója J. Kam kilnóji žmonis, įnumius? J. Jijė daiktus kilnó[ja] iš vienos vietos į kitą J. Be perstojo ūžė dvi kilnojamosios elektros stotys J.Dov. Kilnója priegaidę Jn. Kilnójama nauda J, K.Būg, Kv, Ms, Slnt. Nekilnojamasis turtas rš. | refl.: Kilnotis iš vienos vietos į kitą buvo nelengva rš. 10. tr. vesti ganykloje raišiojamą gyvulį iš apėstos vietos kur daugiau žolės: Kilnojamai žalaausei [karvei] jau seniai trūksta pašaro rš. 11. tr. žadinti, budinti: Eina motynėlė par margą dvarelį, sūnelius kilnódama JD582. Dar gaideliai negiedojo, kai matušė kėlė, vaikščiodama po dvarelį, sūnelius kilnojo Jrb. 12. tr. pirmą kartą arti, plėšti (plėšimą): Ilsisi kaip dirvoną kilnojęs KrvP. 13. tr. prk. kelti iš praeities: Martynui nemalonu, kad motina kilnoja tokius senus, jau užmirštus dalykus I.Simon.

◊ ant šãkių kilnóti perdėtai girti: Bagota boba, kad ir žvaira, kad ir kreiva, ant šakių kilnojama Krsn.

sparnùs kilnóti baustis, ruoštis išvykti, išsikelti kitur: Mergė kilnója sparnùs – baudas, žada išeit Škn. Jau kriaučius Zokas pradėjo kilnoti sparnus rš.

žõdžiais kilnóti apkalbėti: O, tegu kalba, tegu vainoja, mudvi abidvi žõdžiais kilnója JD937.

\ kilnoti; antkilnoti; apkilnoti; atkilnoti; iškilnoti; nukilnoti; pakilnoti; perkilnoti; prikilnoti; sukilnoti; užkilnoti